Vabzdžių įgėlimai

Bitiniai (Apoidea):

• bitė (Apis mellifera),
• kamanės (Bombinae).

Vapsviniai (Vespoidea):

• paprastoji vapsva (Vespa vulgaris),
• širšė (Vespa crabro).

Skruzdėlės (Formicidae):

• tarp jų, geliančiosios (Myrmicinae).

Nuodai

Sudaryti iš baltymų, peptidų ir aminų.

Toksiškumą lemia fosfolipazės, histamino, bradikinino, acetilcholino, dopamino ir serotonino kiekis.

Įgėlimas gali būti mirtinas, jeigu įgelta į apatinio žandikaulio sritį ar liežuvį, dėl ko gali sutrikti oro patekimas į kvėpavimo takus arba jeigu įgelia daug vabzdžių, (pvz., apie 30 vapsvų arba apie 200 bičių).

Alergines reakcijas dažniau sukelia baltymai, skatinantys putliųjų ląstelių irimą.

Didžiąją dalį skruzdžių nuodų sudaro organinė skruzdžių rūgštis, sukelianti vietinį odos dirginimą.

Simptomai

Įgėlimo vietoje jaučiamas skausmas, stiprus niežėjimas, paraudimas, patinimas, kartais įgėlimo vietoje po oda matyti susidariusi pūslelė, iš kurios gali tekėti skaidrus skystis.

Bitės įgėlimo vietoje gali būti likęs tamsus geluonis.

Jeigu įgelta į gleivinę ar akį, matyti susidariusios opelės.

Jeigu įgelta į gyvybiškai svarbią vietą (kaklą, liežuvį, apatinio žandikaulio sritį), vietinė audinių reakcija ir be alergijos požymių gali būti grėsminga gyvybei dėl kvėpavimo takų obstrukcijos.

Sisteminės reakcijos yra šios: galvos svaigimas, pykinimas ir vėmimas, bendras silpnumas, tachipnėja ir švokštimas, hipotenzija ir šokas, viršutinių kvėpavimo takų edema ir kvėpavimo nepakankamumas.

Kliniškai skruzdžių įgėlimai panašūs į bičių ir vapsvų, tačiau vietinė audinių reakcija yra silpnesnė, alerginės reakcijos daug retesnės.

Gydymas

Jeigu nėra alergijos, įgėlimų simptomai išnyksta savaime arba užtenka simptominio gydymo.

Vietiniam gydymui naudojami antihistamininiai, vietiškai šaldantys ar anestezuojantys tepalai, ledas.

Jeigu yra viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, reikia kuo greičiau garantuoti jų praeinamumą, skirti:

• antihistamininių vaistų (difenhidramino, klemastino ir kt.),
• kortikosteroidų (deksametazono, prednizolono, metilprednizolono),
• adrenalino ar salbutamolio inhaliacijų kvėpavimo takų obstrukcijai mažinti,
• kritiniu atveju – intubacija arba (punkcinė) krikotomija,
• lašinių skysčių infuzijų.

Anafilaksijos atveju reikėtų vadovautis anafilaksijos gydymo algoritmu ir anafilaksijos gydymo sutarimu (žr. Anafilaksija).

Apsisaugoti nuo įgėlimų naudojami vabzdžius atbaidantys repelentai.

Uodai (Culicidae):

• paprastasis uodas (Culex pipiens)

Sparvos (Tabanidae):

• sparva (Tabanus bromius),
• aklys (Chrysops relictus)

Gyliai (Oestridae)

Nuodai

Sudaryti iš medžiagų, lengvinančių kraujo siurbimą (stabdančių kraujo krešėjimą, tirpdančių kraujo krešulius, vietiškai plečiančių kraujagysles).

Simptomai

Įgėlimai dažniausiai sukelia vietinę reakciją.

Dvisparniai reikšmingesni įvairių infekcinių ligų (maliarijos, geltonosios bei dengės karštinių, virusinio encefalito ir kt.) platinimui, tačiau Lietuvoje plisti šioms ligoms dar nėra sąlygų.

Gydymas

Jeigu nėra alergijos, įgėlimų simptomai išnyksta savaime arba užtenka simptominio gydymo.

Vietiniam gydymui naudojami antihistamininiai, vietiškai šaldantys ar anestezuojantys tepalai, ledas.

1. Vabzdžių įgėlimai // Šurkus J, Kajokas TV, Goštautaitė S ir kt. Medicinos toksikologija: ūminių apsinuodijimų diagnostika ir gydymas: universiteto vadovėlis. Naujasis lankas, 2010, p. 138.