Kai kurie kiti svarbūs tyrimai

Daugelis tyrimų gali būti svarbūs, nustatant apsinuodijimą ir įvertinant apsinuodijusio paciento būklę. Vieni iš svarbiausių yra inkstų veiklos rodikliai, kepenų fermentų aktyvumas ir krešėjimo rodikliai, glikemija, rūgščių-šarmų pusiausvyra ir kraujo dujos.

Neturėjome tikslo aptarti visų tyrimų interpretacijos ypatumus, atskiruose skyriuose bus nurodyti ūminiams apsinuodijimams konkrečia medžiaga svarbiausi tyrimai. Atskiram aptarimui išrinkome šiuos tyrimus:

• amoniako tyrimą, nes netinkamas mėginio paėmimas ir transportavimas gali iškreipti rezultatus ir
• keturis tyrimus, kurių vertinimas gali turėti įtakos nustatant apsinuodijimą alkoholio  surogatais.

Amoniakas (plazmoje)

Norma:

• suaugusiųjų 15–45 mkmol/l,
• kūdikių 21–50 mkmol/l,
• naujagimių 64–107 mkmol/l.

Mėginio paėmimo ir transportavimo ypatumai:

• reikia gerai nuvalyti dūrio vietą, nes net nedidelė prakaito priemaiša nuo odos gali labai iškreipti tyrimo rezultatą,
• jeigu yra periferinės kraujotakos sutrikimų ar buvo traukulių, mėginį reikėtų imti iš centrinės kraujagyslės,
• negalima naudoti mėgintuvėlių su amoniako heparino druska,
• tyrimui paimtas mėginys iš karto turi būti transportuojamas į laboratoriją ledo vandens vonelėje, kuo greičiau centrifuguojamas (geriausia per 15 min.) ir iš karto tiriamas, nes paimtame kraujyje amoniako koncentracija didėja savaime,
• negalima tirti hemolizuoto kraujo, nes amoniako koncentracija eritrocituose yra didesnė nei plazmoje.

 

Anijoninis tarpas (serume, plazmoje)

Norma:

• ISE metodika 3–14 mmol/l
• liepsniniu fotometru 8–16 mmol/l

Anijoninis tarpas apskaičiuojamas pagal nustatytas anijonų ir katijonų koncentracijas. G.Zaleskis siūlo naudoti šią formulę:

Anijoninis tarpas = Na⁺ – (Cl^– + HCO₃^–), tačiau

K.E.Hovda su bendraautoriais siūlo atsižvelgti ir į kalio jonų koncentraciją:

Anijoninis tarpas = (Na⁺ + K⁺) – (Cl^– + HCO₃^–)

Anijoniniam tarpui apskaičiuoti galima naudoti interneto svetainėse esančias skaičiuokles, pvz., http://www.medcalc.com/aniongap.html

Osmosinis tarpas (serume, plazmoje)

Norma:

• 9–15 mOsmol/kg

Osmosinis tarpas apskaičiuojamas iš analizatoriumi nustatyto osmoliališkumo (osmosinio slėgio) atimant pagal formulę apskaičiuotą osmoliališkumą:

Osmosinis tarpas = nustatytas osmoliališkumas – apskaičiuotas osmoliališkumas

Osmoliališkumui apskaičiuoti yra daug formulių, tačiau siūlome naudoti šią (natrio, šlapalo ir gliukozės koncentracijos išreikštos mmol/l):

Osmoliališkumas = (1,86×Na⁺ + šlapalas + gliukozė) ÷ 0,93

Osmoliališkumui apskaičiuoti taip pat galima naudoti interneto svetainėse esančias skaičiuokles, tiesa, jose naudojamos kitos formulės.

Tiriant ir vertinant anijoninį ir osmosinį tarpus, svarbu žinoti, kad:

• pageidautina pirmuosius kraujo mėginius paimti prieš pradedant gydymą,
• kartu reikia vertinti acidozę,
• anijoninio tarpo padidėjimas yra didesnis už osmosinio tarpo padidėjimą,
• yra nedaug būklių, didinančių ir anijoninį, ir osmosinį tarpus, viena iš jų apsinuodijimas metanoliu arba etilenglikoliu,
• jeigu metabolinės acidozės priežastis nežinoma, osmosinis tarpas lygus arba didesnis kaip 25 mosmol/kg gali būti vienu iš kriterijų spręsti dėl gydymo priešnuodžiais ir dializėmis.

 

 

Laktatas/glikolatas (plazma, serumas)

Laktato norma:

• suaugusiųjų 0–2,4 mmol/l,
• naujagimių 0–2,9 mmol/l.

Paprastesni kraujo dujų analizatoriai, atliekantys ir biocheminius kraujo tyrimus, gali rodyti neteisingai padidėjusią laktato koncentraciją, jeigu kraujyje yra etilenglikolio metabolito glikolato. Atlikus kraujo mėginių tyrimą kitu, pvz., dujų chromatografijos metodu, ir nustačius mažesnę arba normalią laktato koncentraciją, galima įtarti apsinuodijimą etilenglikoliu.

 

Oksalatai (šlapime)

Norma:

• moterų 0–0,63 mmol/24 val.,
• vyrų 0–0,68 mmol/24 val.

Yra nemažai padidėjusio oksalatų kiekio šlapime priežasčių, viena iš jų yra apsinuodijimas etilenglikoliu. Oktaedro ir palapinės formos oksalatų kristalai šlapime gali būti vienu iš apsinuodijimo etilenglikoliu nustatymo kriterijų.

1. Barceloux DG, Bond GR, Krenzelok EP et al. American Academy of Clinical Toxicology practice guidelines on the treatment of methanol poisoning. J Toxicol Clin Toxicol. 2002; 40(4):415–446.
2. Barsotti RJ. Measurement of ammonia in blood. J Pediatr. 2001; 138:S11–20. Available at: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0022347601844188?via%3Dihub
3. Brindley PG, Butler MS, Cembrowski G et al. Falsely elevated point-of-care lactate measurement after ingestion of ethylene glycol. CMAJ. 2007; 176(8):1097–1099. Available at: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1839775/
4. Häberle J. Clinical practice: the management of hyperammonemia. Eur J Pediatr. 2011; 170(1):21–34. Available at: https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs00431-010-1369-2
5. Hovda KE, Hunderi OH, Rudberg N et al. Anion and osmolal gaps in the diagnosis of methanol poisoning: clinical study in 28 patients. Intensive Care Med. 2004; 30(9):1842–1846.
6. Klinikinė biochemija // Zaleskis G. Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas, 2-oji laida. Vaistų žinios, 2011, p. 29–208.
7. Manini AF, Hoffman RS, McMartin KE et al. Relationship between serum glycolate and falsely elevated lactate in severe ethylene glycol poisoning. J Anal Toxicol. 2009; 33(3):174–176.
8. Weisberg HF. Osmolality – calculated, “delta” and more formulas. Clinical chemistry. 1975; 21(8):1182–1185. Available at: http://clinchem.aaccjnls.org/content/clinchem/21/8/1182.full.pdf